Užrašas: “Ir toliau plėtosime solidarumą - mūsų svarbiausią turtą tėvynės viduje ir už jos ribų”.

Ketvirtadienį visoje saloje buvo pristatytas kubietiškas filmas apie karą Angoloje. Prie kino teatrų susirinkusios porelės užuot ėjusios į kiną, rinkosi tamsesnes ir intymesnes vietas pramogoms, nes Kubos misija Angoloje nieko nebedomina. Filmas pavėlavo pora dešimtmečių, be to, jis pasakoja istoriją neatskleisdamas visų faktų. Kangamba būtų sulaukęs ilgų žiūrovų eilių bei aistringų komentarų, jei jis būtų pasirodęs aštuoniasdešimtųjų pabaigoje. O dabar mažai kas nori tai prisiminti iš naujo.

Kubiečių kovos Angoloje buvo pats ilgiausias karas Kubos istorijoje. Penkiolika ilgų metų svetimoje žemėje: žudyti žmones, kurie net nežino, kur yra mūsų sala, arba patiems žūti nuo jų rankos. Tai buvo laikai, kai Kremlius savo šešėliu uždengdavo Kubą – mes buvome tokie priklausomi nuo jo, kad mūsų lyderiai nedvejodami prisijungė prie jų veiksmų prieš UNITA. Tokius sunkius išbandymus mažoms šalims, esančiomis šalia didelių imperijų, prišaukia geopolitika,.

Patikslinsiu, kad per tris konflikto penkmečius nė vienoje Kubos aikštėje neįvyko kubiečių motinų protestas dėl jų sūnų siuntimo į frontą. Niekas žiniasklaidos priemonėse neiškėlė klausimo, kurį mes vysi tyliai šnabždėjome – „Ką mes veikiame Angoloje?“ – ir joks pacifistinis judėjimas nesurengė baltų balandžių akcijos. Mes buvome kur kas paklusnesni piliečiai nei dabar, dėl to mus išvežė nežinia kur, kad žudytume, nežinodami, kodėl tai darome.

Dabar mums kasdien pranešama apie kiekvieną Irake žūvantį amerikiečių karį, tačiau, noriu priminti, kad Angoloje žuvusių mūsų piliečių skaičius buvo kruopščiai slepiamas. Mes žinodavome, kad kaimynas neteko brolio, kad bendradarbis iš ten grįžo be vienos kojos, tačiau spaudoje tuo metu buvo grojama pergalės simfonija. Žuvusieji buvo apverkiami tyliai, artimieji negalėjo suprasti, ką veikė jų sūnūs kitoje Atlanto pusėje. Teliko antkapiai, įrėmintos nuotraukos artimųjų svetainėse, pilnos vazos gėlių, minint metines, ir ilgos kalbos, tų, kurie tą karą stebėjo iš toli. Tik niekas aiškiai ir neatsakė – „Ką mes veikėme Angoloje?“.

Po kelionės į Pinar del Rio galiu parodyti ištisą nuotraukų kolekciją su taip vadinamais „vorais“ – tai dviračiai vežimaičiai, kažkas tarp romėniškojo currus ir primityvios karietos. Be šių alternatyvių priemonių Kubos miesteliuose būtų neįmanomas susisiekimas ir prekyba. Yra šimtai šių voragyvių „rūšių“, jie važinėja keliais ir magistralėmis, vežiodami pačias būtiniausias – ir dažniausiai nelegalias – prekes. Jie rieda senų sovietinių sunkvežimių ratais, padabintais ryškiomis spalvomis, jie uždengti nušiurusiais audiniais, kad būtų apsaugoti nuo lietaus. Visi jie yra būtinybės ir drąsos vaisiai. Jie yra gyventojų nevilties išraiška – niekas negali įsigyti automobilio jokiame salone, tačiau net ir tokioje situacijoje nesutinka liautis judėję.

„Voras“ veža lovą

Būti „vorą“ tampančiu arkliu būti nelengva. Tenka tempti ir maisto produktus, ir baldus, ir šeimas. O kartais tenka ir bėgti su visu kroviniu, kad policija nepačiuptų su nelegaliu kroviniu.

Šeštadienį pasinaudodami proga, kad viena draugė keliavo į Pinar del Rio, kartu su ja nuvykome ir mes. Nuvežėme šiek tiek pagalbos nukentėjusiems. Tai buvo daugiausiai drabužiai ir maistas, paaukoti eilinių žmonių, kurie nors ir patys nedaug ką turi, nori padėti turintiems dar mažiau. Ir nors ši iš pilietiško solidarumo atsirandanti pagalba, lyginant su pagalba, kurią gali suteikti nevyriausybinės organizacijos ar kitų šalių vyriausybės, yra labai maža, nereikia pasiduoti. Visus surinktus daiktus buvo nuvežėme į Consolacion del Norte miestelį ir aplink jį esančius ūkius, kuriuose iki šiol dar nėra elektros energijos.

Važiuojant keliu, stebina tai, kaip greitai buvo atstatyti ir sutvarkyti politiniai-propagandiniai stendai. Šias didžiules iškabas būtų kur kas praktiškiau panaudoti vietoj namų stogų, o ne ideologinei propagandai. Vieno tokio stendo laisvai užtektų namo, kurio gyventojai vis dar miega po žvaigždėmis, stogui. Ar galite įsivaizduoti, kad miegate po stogu, ant kurio užrašyta „Gėrybės rasis tik mūsų darbo dėka“? Gyventi po tokia banalybe nebūtų itin malonu, tačiau bent jau būtų galima apsisaugoti nuo lietaus.

Grįžau tik dar kartą įsitikinusi, kad atstatymo darbai užtruks dar metų metus, kad viltis vis labiau senka, o blogiausia dalis dar priešaky, - ji mus užklups, kai entuziazmas dėl teikiamos pagalbos bus atslūgęs. Siekdama pristabdyti prekių judėjimą juodojoje rinkoje, policija sustiprino kontrolę keliuose. O tai labai bloga žinia visiems mums, nes mes didžia dalim priklausome nuo nelegalių prekeivių. Prasidėjo intensyvi kampanija prieš išteklių švaistymą bei aukštas kainas žemės ūkio turguose. Be to, sklinda gandai, kad ateityje kontrolė tik didės: jau žinome, kad pirmiausiai stengiamasi susidoroti su nelegaliais prekiautojais, vėliau bus imtasi laisvesnių nuomonių ir galiausiai net skrudintų žemės riešutų pardavėjų.

Šie uraganai mus įkalino paveiksle, kurį jau esame matę – valstybė centralizmu, kontrole, grasinimais ir kieta ranka sprendžianti tai, kas turėtų būti sprendžiama atvirumu, laisve privačioms iniciatyvoms, laisvėmis ir reformomis.

Visos politinės iškabos nusiaubtuose regionuose jau atstatytos.

Consolacion del Norte miestelyje vis dar yra pastatų, kuriems reikia statybinių medžiagų.

Reikia tvirtai laikyti maistą…jo trūksta…

Uraganų nuostolių skaičiavimai jau baigėsi. Ir, regis, visos televizijos žinios perėjo į rožinį etapą – visas dėmesys skiriamas tik atsistatymo ir atsigavimo kronikoms  bei optimizmui. Atidžiai atrenkami ekrane rodomi veidai ir reiškiamos nuomonės: į eterį patenka tik tie, kurie gali pasakyti ką nors padrąsinančio ar teikiančio vilties. Generaliniai partijos sekretoriai, šiferio prikrautų sunkvežimių vairuotojai ir net patys nukentėjusieji kartoja tą pačią frazę „grįžti prie normalios padėties“. Iš visų jėgų stengiamasi ištrinti „dabar“ ir grįžti į „prieš uraganus“.

Tiesą sakant, netikiu, kad tai, ką turėjome prieš mėnesį buvo kas nors panašaus į „normalią padėtį“. Dar daugiau, per tris dešimtmečius, kuriuos traukiu ant savo pečių, neprisimenu gyvenusi kitaip nei „nenormaliai“. Norėčiau užduoti klausimą tiems, kurie nuolat kartoja tuos žodžius [„normali padėtis“] - ar jie mano, kad Ypatingasis Laikotarpis* taip pat buvo „normalus“, ar jie tikrai mano, kad baimė, nesibaigiančios partijos šulų kalbos, idėjų kova, plaustais iš salos bėgantys draugai ir artimieji, nesibaigiančios eilės, niekad neišpildomi pažadai apie pokyčius, nedirbamos žemės, baimė kalbėti garsiai, paranoja, kad kiekvienas gali priklausyti Aparatui, suvaržymai norintiems keliauti, mažumos privilegijos, dviguba valiuta, indoktrinacija mokyklose, perspektyvų trūkumas, ant sienų išrašyti šūkiai, kuriais niekas nebetiki, nuolatinis laukimas ir svajonės, kad vieną dieną visa tai priartės prie „normalios padėties“.

*Ypatinguoju Laikotarpiu Kuboje vadinami pirmieji metai po Sovietų Sąjungos griūties, kuomet, nuo jos priklausiusi Kubos ekonomika žlugo.

Kai kas namų sienas puošia įvairiais diplomais, kažkieno švarkai sveria nuo medalių ir apdovanojimų. Didvyriai kolekcionuoja randus, o mes, piliečiai kaupiame nusivylimus. Kad neatsilikčiau nuo kolekcionierių, ir aš bandau šį bei tą rinkti. Kaupiu neigiamus atsakymus į prašymus leisti išvykti – tai popierėliai, kuriuose kartojama, kad „šiuo metu“ negaliu išvykti iš šalies – juos kaupiu kartu su atšauktais skrydžių bilietais. Viską darau su tokiu pačiu užsidegimu kaip ir tie, kurie dievina gaivinančių gėrimų etiketes ar molines figūrėles.

Nesusitaikiusi su neigiamu atsakymu, kurį gavau gegužės mėnesį, vėl nuėjau į Emigracijos ir Užsieniečių biurą. Užsispyriau ir dar kartą pridaviau dokumentus kelionei į Europą. Laukiau keletą dienų, kol toji kankinanti sprendimų mašina vilkino atsakymą, kurį ir taip nujaučiau. Galiausiai, uniforma vilkintis vyriškis man paaiškino, kad ankstesnis sprendimas tebegalioja. Man vis dar draudžiama išvykti iš salos. Nejau Motina-Valstybė dar neišmoko, kokie nepaklusnūs būna vaikai, kuriuos retai išleidžia į kiemą?

Čia galite pamatyti šiais metais jau antrą dokumentą, liudijantį mano belaisvės blogerės statusą.

Jaunuoliai perveža čiužinius į saugią vietą

Ji turėjo būti vardu Gea ir turėjo palengvinti Teo – vienintelio vaiko namuose – naštą. Su ja vėl gaminčiau malangos* košytes ir skalbčiau krūvas palučių. Tačiau, geriau pagalvojus, Gea taip ir lieka tik troškimu susilaukti dar vieno vaikelio. Ėmiau galvoti dvidešimčia metų į priekį - tas pats gyvenamosios vietos trūkumas ir du vedę vaikai, jie į mūsų namus gyventi parsives savo sutuoktinius. Iš pradžių visos trys šeimynos stengsimės išlaikyti harmonija, tačiau neišvengiamai prasidės barniai.

Mūsų namai bus kaip ir daugelis namų, kuriuose sugyvena keletas kartų, kuriose kasdien vyksta nebyli kova. Šaldytuvas bus padalintas į tris dalis, sutuoktiniai mylėsis nebyliai, nes lovos stovi arti viena kitos. Susilauksime anūkų. Jie apsigyvens viename kambaryje su seneliais – šiuo atveju su manimi ir mano vyru – jausimės esantys trukdis jaunajai kartai. Dėl vietos trūkumo vaikai daug laiko praleis laiptinėje ar kieme. Jie užaugs ir susiras porą. Atsiras potencialūs nauji gyventojai mūsų išsipūtusiems namams.

Prieš uraganus Gustavą ir Ikę, mano ir Teo karta turėjo laukti keturiasdešimt metų, kad gautų savo būstą, dabar teks laukti tiek, kiek žmogus negyvena. Kartu su vėjų nuplėštais stogais ir langais, vėjas nusinešė ir mūsų viltį, kada nors turėti savo stogą virš galvos. Ko gali laukti tie, kurie iki tol nieko neturėjo, jei net nėra išteklių atstatyti, tai kas buvo nuniokota.

Be sentimentų: Gea visiškai išnyko iš mano gyvenimo, dabar jau tikrai nebus jai vietos.

*Malanga – tropinių regionų augalas, kurio šaknis vartojama maistui.

Šaldytuvai sako tiesą apie “ekonominį pagerėjimą“

Taip lauktoms ekonominėms reformoms rugpjūtis ir rugsėjis buvo sunkus išbandymas. Jos, regis, nuskendo nė nespėjusios pakelti inkaro. „Turi pasitikėti Raulio Kastro valdymu“ – matydama mano priešiškumą, ragina mano draugė. „Greitai bus imtasi naujų priemonių“ – tai ji mane įtikinėjo ir prieš tris mėnesius. Ji priklauso grupei žmonių, kurie tiki, kad valdininkai gali išspręsti dabartines problemas, nors didžiąją jų dalį savo absurdiškais draudimais sukūrė jie patys. Aš priklausau skeptikų būriui.

Mano abejonės kyla iš to, ką aš vadinu Raulio Kastro vyriausybės „prigimtine nuodėme“ – jos neišrinko tauta, ji tėra dinastinio paveldėjimo vaisius. Ji buvo išrinkta, nors nebuvo jokios alternatyvos. Man paskyrimas be alternatyvų – nėra pasirinkimas.

Dabartinis prezidentas nepasiūlė jokios programos, neįsipareigojo savo rinkėjams, taigi ir neprivalo mums atsiskaityti. Jis be konkurencijos pasiėmė gundantį valdžios obuolį. Ir dabar gali neskubėdamas jį valgyti, nes ne mūsų balsai jam padėjo prie jo prieiti.

Prieš dvidešimt metų sudegusi fosforo gamykla, kurioje gyveno kelios šeimos, neatlaikė „Ike“ vėjų

Pagrindinis Kubos televizijos meteorologas Chose Rubiera pranešė, kad Atlanto vandenyne nesusiformavo jokia tropinė audra ar uraganas. Atodūsis nuvilnijo per visą salą. Bent kelioms dienoms ciklonų koridoriumi virtusi sala pailsės. Tik ši meteorologinė prognozė neišsklaidė mūsų vargų ir nerimo dėl artimiausios ateities. Nepaisant per televiziją rodomo patoso,- kalbama apie „atsigavimo uraganą“ – mes, kubiečiai, esame labai susirūpinę.

Baigia išgaruoti visos viltys artimiausiu laiku sulaukti ekonominio pagerėjimo. Pradedam atsisveikinti su kai kuriais produktais - bananais, mangais, avokadais, citrusiniai vaisiai. Prireiks ne vienerių metų, kol jų kainos bus bent jau kaip buvusios. Keturios dienos be elektros energijos ir vandens. Aš ir mano namo 144 butuose gyvenantys kaimynai nekantriai laukiame nemokamo aprūpinimo geriamu vandeniu ir maisto davinio. Kai kurie iš balkonų jau išreiškė savo nepasitenkinimą, į kurį aš provokuodama atsakiau „Viva Raul!“ (Tegyvuoja Raulis!), jie manęs vos nenulinčiavo.

Nebeužtenka net ir už konvertuojamus pesus - beprotiškai iškeltomis kainomis – parduodamų prekių. Uraganas „Ike“ akivaizdžiai parodė milžiniškus socialinius skirtumus tarp tų, kurie gali turėti maisto, lentų atsargų ir tų, kurie visiškai priklauso nuo valstybinių išteklių. Žmonės jau anksčiau yra patyrę, kad laikui bėgant valstybės pagalba nukentėjusiems nuo nelaimių nyksta, tad dabar jie nebenori pažadų, jie reikalauja skubių sprendimų. Juos apėmė gobšumas šiandien imti, ką duoda, nes rytoj turbūt jau nebeduos: viename Pinar del Rio kaimelyje žmonės mosikavo mačetėmis 100 šiferio plokščių, dalijamų iš sunkvežimio.

Tie, kurie turėtų padaryti visa, kas įmanoma, kad Kubą pasiektų humanitarinė pagalba, yra pernelyg išdidūs. Būtų labai naudinga, jei Valstybinė Muitinė nereikalautų mokesčių už medikamentus, drabužius, maisto produktus, kuriuos emigravę giminaičiai nori atvežti į salą. Užuot sulaukę tokio supratingumo, vidury ciklono susiduriame su pabrangusiais degalais ir pirmos būtinybės prekėmis. Pagalbos atsisakoma neatsižvelgiant į liaudies nuomonę, be to, vieniems leidžiama atlikti žalos įvertinimą, o kitiems ne. Iš Venesuelos į Kubą atvyksta kariškis, cituoju, „įvertinti žalos“, tačiau neįsileidžiami Europos Sąjungos (išskyrus Ispaniją ir Belgiją) ar JAV atstovai.

Šiuo metu kyla įvairūs klausimai: Kokie yra Kubos vyriausybės prioritetai: politiniai principai ar viską praradusių piliečių gerovė? Ir. Kas svarbiau JAV vyriausybei: įvykdyti inspekcijos formalumą ar pagelbėti nukentėjusiems? Mes, piliečiai, nelauksime, kol abi vyriausybės susitars. Liaudies diplomatija gali jus nustebinti rasti greitesnį ir kur kas efektyvesnį sprendimą.

Pirmiausia nukentėjo bananų plantacijos

Sekmadienį, kai grįžau iš Pinar del Rio, Havanoje buvo paskelbtas ciklonų pavojus. Keliaudama pamačiau ištisą sugriautų pastatų paradą. Abejose kelio pusėse buvo aiškiai matyti didesniu nei 200 km/h greičiu siautusių vėjų pasekmės: išlaužyta augmenija, pasvirusi vėjo kryptimi, ir šimtai bestogių ar visiškai sugriautų namų. Net atsparioji piktžolė marabu nuo uragano nukentėjo daugiau nei nuo taip reklamuojamų jos naikinimo planų.

Žmonės apverkia savo nelaimes prie sugriuvusių namų, vandens sunaikintų vaikystės nuotraukų. Vienas dviračio-taksi vairuotojas išsiuntė savo dukras pas tetą, nes neturėjo pinigų įpirkti nukentėjusiems parduodamo šiferio stogui uždengti. Tuštuma ir abejonė dėl ateities, kuri ir prieš tai jau buvo rūškanų spalvų, dabar - ne be priežasties - nusidažo dar baisiau. Visas derlius sumaišytas su žemėmis, nėra nė vienos draudimo įmonės, galinčios už jį atsakyti. Prarasta buitinė technika, pirkta juodojoje rinkoje, negali būti deklaruota kaip prarastas turtas, nes Valstybei ji niekuomet neegzistavo.

Siaubingas piliečio bejėgiškumas prieš šiuos klimato reiškinius. Plaktukas kainuoja beveik mėnesio atlyginimą, o lentos ir vinys – tai prabangos prekės, kurių gauti gali gauti vos keletas išrinktųjų. Ciklonams atslenkant telieka viena išeitis: evakuotis ir palikti sunkiau transportuojamą turtą audros valiai. Norintiems padėti, sunkiausiai yra tai, jog neturime jokio pilietinio būdo, kaip galėtumėme nusiųsti savo aukas nukentėjusiems. Valstybės paskirstymo struktūros kaip ir visada yra vangios ir blogai organizuotos. Daugelis bando veikti per bažnyčias, tačiau joms irgi trūksta infrastruktūros ir personalo, kad būtų galima pasiekti visas nukentėjusias zonas.

Sekmadienio popietę kalbėjau su Pinar del Rio besikuriančios pilietinės visuomenės atstovais, kaip galima nuvežti drabužių, maisto ir vaistų nukentėjusiems. Nelaimei, visos galimybės laikui bėgant buvo sunaikintos: mes, Kubos piliečiai, pamažu praradome savo autonomiją prieš visus globojančią autoritarinę valstybę. Jei žmonių būrelis surinktų pagalbą, iškiltų problema, kaip ją nuvežti ir išdalinti uraganų nusiaubtose zonose, kad jie patys nebūtų suimti ir apkaltinti. Dėl to geriausias pagalbos būdas yra užsienyje gyvenančių giminaičių piniginės perlaidos. O mes, gyvenantys saloje ir norintys padėti, patys asmeniškai turime nuvežti savo pagalbą. „Praverčia bet kas“ – liūdnai sako dūsaujantis ponas, rodydamas man savo namą, kuris dar iki prasiaučiant ciklonui buvo skurdus, o dabar visiškai sugriuvęs.

Saulės energiją naudojantys šildytuvai pasirodė visiškai neatsparūs vėjams

Atviras dangus viešbučio Los Jazmines kambaryje (Vinales)

Išrautas su šaknimis

Aukštos įtampos laidų stulpai sulaužyti kaip dantų krapštukai

Nuostoliai tabako džiovinimo pastatuose

Sunkvežimis gabena šiferį nukentėjusiems Juventud saloje

Kaip paankstintą rudenį - dauguma medžių liko be lapų

Apgadintas Ermita viešbutis

Nuvirtę elektros stulpai

Nuo vėjų nukentėjo ir stendai

Ekrane šmėžuoja siaubingi vaizdai iš vakarinės, Gustavo nusiaubtos, šalies dalies. Rūškani veidai šalia 200 km/h vėjo gūsių neatlaikiusių namų. Verksmų ir dūsavimų fone nacionalinės televizijos žurnalistai dar sugeba įterpti tokias frazes kaip „Revoliucija mūsų neapleis“, „Vyriausybė atstatys mūsų namus“. Šiuose šūkiuose jau nebėra tikėjimo, kad Motina-Valstybė gali viską išspręsti, jį praradom jau prieš daugelį metų. Šūkiais veikiau stengiamasi įpareigoti valdžią kamerų akivaizdoje. Lyg paėmus mikrofoną ir sušukus, kad valstybė viską atstatys, ji taip ir padarytų.

Šiandienos aukos reikalauja veiksmingo sprendimo, nukentėjusieji nuo ankstesnių audrų ir potvynių taip pat laukia. Šių šeimų skausmą būtų galima sumažinti tik karu sudėjus institucinę pagalbą, piliečių solidarumą ir užsienio aukas. Kubos pilietinė visuomenė savo jėgomis negali vykdyti pagalbos rinkimo kampanijos. Kviesti žmones aukoti rūbus, vaistus ir maistą nukentėjusioms zonoms, prieš tai neperėjus oficialių kanalų, būtų nelegalu. Mūsų pilietinė negalia pasiekė tokį tašką, kad net katastrofos atveju negalime spontaniškai susiburti ir padėti artimui.

Kalbama, kad, norėdama padėti nukentėjusiems, JAV laikinai sustabdys sankcijų taikymą Kubai. Tačiau, esant tokiai apgailėtinai situacijai, kelių mėnesių nepakaks. Kai vietos ir užsienio korespondentai sugrįš į savo namus, kai bus atstatytas elektros tiekimas nelaimės zonose, tik tuomet užpuls tikroji depresija dėl to, kas prarasta. Žurnalistai nebemedžios šūkių, nebeišgirs aukų skundų dėl neišpildytų pažadų. Tačiau piliečių ir šeimos narių, gyvenančių užsienyje, ir nevyriausybinių organizacijų pagalba – solidarumas, kuriam nereikia politinio pritarimo – negali mūsų išduoti.